Nuoroda į programėlę 👉
Andriau Petrauskai, tau liko 72 valandos. Mano vardas Andrius Petrauskas, man 36 metai. Gyvenu Vilniuje, Fabijoniškėse, kartu su žmona Teresė ir mūsų dviem vaikais: Aine (9 metai) ir Tomu (6 metai). Su Teresė į Vilnių atsikraustėme prieš dešimt metų iš nedidelio miestelio Žemaitijoje. Atvažiavome su dviem lagaminais ir viltimi, kad gyvenimas pagerės. Pradžioje ėmėmės bet kokio darbo: sandėlis, valymas, pristatymai. Kad tik pragyventume. Po trejų metų situacija šiek tiek stabilizavosi. Įsidarbinau techniku gamykloje, o Teresė pradėjo dirbti drabužių parduotuvėje. Paprastas gyvenimas. Atrodė stabilu. Tada nusprendėme pirkti butą. Nedidelį butą blokiname name. 125 000 eurų. Pradinis įnašas buvo nedidelis, todėl mėnesinė įmoka siekė apie 730 eurų. Tai buvo didelis įsipareigojimas, bet mes tvarkėmės. Taip ir gyvenome. Iki 2026 metų pradžios. Sausį įmonė paskelbė restruktūrizaciją. Mane atleido. Iš karto ėmiau ieškoti naujo darbo. Bet mano srityje Vilniuje buvo sunku: daugybė įmonių mažino gamybą arba perėjo prie subrangos. Kviesdavo į pokalbius, bet visada pasirinkdavo jaunesnį kandidatą arba ką nors su naujesniais sertifikatais moderniai įrangai. Netgi baigiau dviejų mėnesių perkvalifikavimo kursus – už paskutinius pinigus, kuriuos buvome sutaupę. Bet darbo pasiūlymai dingdavo. Pirmuosius šešis mėnesius sukomės iš santaupų. Paskui jos baigėsi. Teresė ėmė daugiau pamainų, bet to nepakako. Mėnesio pabaigoje skaičiuodavome kiekvieną eurą. Kartais tekdavo rinktis: sumokėti už butą ar nupirkti maisto Maximoje ar Rimi. Vaikai ne visada suprato, kodėl vėl valgome pigiausius produktus. Skolos už buto įmokas ėmė kauptis. Vienas mėnuo. Trys mėnesiai. Aštuoni mėnesiai. Bankas skambindavo reguliariai. Paskui ėmė ateiti registruoti laiškai. O vėliau – skolų išieškotojai. Skambindavo iš įvairių numerių, rašydavo į WhatsApp, palikdavo žinutes į automatini atsakiklį. Kalbėjo aiškiai, be užuolankų. Primindavo terminus ir pasekmes. Ir galiausiai atėjo paskutinis įspėji
Соседей по этой оси в базе нет — этот кадр у неё единственный.