Skaitykite čia
„Kai gimdymo namuose man į rankas padavė sūnų, nesugebėjau jo paimti. Po dvidešimties metų jis man pasakė: „Tėti, aš daugiau nebegaliu.“ O aš ir vėl nežinojau, ką daryti.“ Mano vardas Saulius Girdvainis. Man 51 metai, gyvenu Vilniuje ir visą gyvenimą dirbu programuotoju. Nesu gydytojas, nesu gydūnas ir niekam nieko nepardavinėju. Esu paprastas tėvas, kuris dvidešimt metų vienas augino neįgalų sūnų. Ir noriu papasakoti, kas padėjo mums — nes jeigu kas nors būtų man apie tai pasakęs anksčiau, mano sūnus nebūtų tiek naktų praverkęs. Pradėsiu nuo dienos, kurios iki šiol gėdijuosi. Kai gimdymo namuose man į rankas padavė Dominyką, aš atsitraukiau. Negalėjau jo paimti. Jo rankytės buvo iškrypusios, delnai pasukti į išorę, kojos pritrauktos ir kažkaip neįprastai sulenktos, sąnariai — nenatūraliose padėtyse. Gydytojas kalbėjo ramiai, bet aš jį girdėjau tarsi būčiau po vandeniu: artrogripozė. Įgimta būklė, kai sąnariai jau nuo gimimo būna deformuoti, galūnės lieka sustingusios netaisyklingose padėtyse, o raumenys nepakankamai išsivystę. Vaikas negalės normaliai vaikščioti. Galbūt net negalės pats laikyti šaukšto. Stovėjau ten, už stiklo, o galvoje sukosi siaubingos mintys. Mintys, kurių iki šiol gėdijuosi. Klausiau savęs: kodėl aš? Kuo jis to nusipelnė? Ir — atleiskite man — pagalvojau, kad galbūt būtų buvę geriau, jeigu jis apskritai nebūtų gimęs. Pirmuosius metus mano žmona Vaida ištvėrė. Kartu vežiojome Dominyką į operacijas, gipsavimus ir reabilitaciją. Gydytojai taisė tai, ką buvo įmanoma pataisyti: kai ką operavo, kai ką koregavo įtvarais. Dominykas išmoko vaikščioti — vėlai, sunkiai, netvirtai, bet vaikščiojo. O aš stebėjau, kaip mano žmona pamažu gęsta. Vieną dieną ji pasakė: „Sauliau, aš daugiau nebegaliu. Kiekvieną dieną. Nebegaliu.“ Ir išėjo. Aš jos nesmerkiu — ne kiekvienas turi tiek jėgų, o ir pats buvau beveik palūžęs. Bet ji išėjo pro tas duris, o Dominykas liko su manimi. Man davė patarimų. Tyliai, atsargiai, „iš geros valios“. Kad yra gerų globos
