Žaidžiau čia ➡️➡️➡️
💔 AŠ NEIŠVAŽIAVAU IŠ LIETUVOS. AŠ TIESIOG PABĖGAU IŠ NAMŲ, KAD IŠGYVENČIAU… IR PATEKAU TIESIAI Į PRAGARĄ 💔 Mano vardas Tomas Butkus. Man 34 metai. Gimiau mažame miestelyje netoli Šiaulių. Tikra lietuviška provincija, kur svajonės miršta dar prieš tai, kai spėji jas gerai suformuluoti. Būdamas 23-ejų pabėgau iš namų. Ne iš didvyriškumo. Tiesiog supratau: jei liksiu – pūsiu gyvas iš beviltiškumo ir tylos. Su manimi buvo Aušra. Jai buvo 24. Abu iš suirusių šeimų. Tėvas gėrė iki sąmonės praradimo, mama dirbo du darbus ir tylėjo, broliai jau spėjo „atsėdėti“ už niekus. Ateities – nulis. Pokalbių apie ateitį – irgi nulis. Išvažiavome į Vilnių. Kaip beveik visi. Visi galvoja: „Vilniuje bent koks nors gyvenimas“. Išsinuomojome mažytį vieno kambario butą Naujininkuose. Rajonas, kuriame vakarais net šunys loja atsargiai. Čiužinys ant grindų. Šaldytuvas ūžė garsiau, negu šaldė. Stalas nuo skelbiu.lt už penkiolika eurų. Du kuprinės ir keturi šimtai eurų, surinktų iš giminaičių, kurie paskui dar ilgai žiūrėjo į mane kaip į išdaviką. Įsidarbinau sandėlyje. Logistika. Po 11–12 valandų. Dėžės po 30–40 kilogramų. Nugara girgždėjo, keliai kliksėjo kaip senelio. Iki trisdešimties jau vaikščiojau susikūprinęs. Aušra plovė biurus naktimis. Chemija ėdė rankas iki kraujo. Penktą ryto grįždavo, kvepianti chloru ir nuovargiu, ir tylėdavo. Pinigų niekada neužtekdavo. Nuoma 950–1050 eurų. Maistas – Lidl, tik tai, kas akcijoje. Bilietas viešajam transportui – šventas. Visa kita – skolos, pradelsti mokėjimai, skambučiai iš nežinomų numerių ir tyla telefone, kai skambini mamai. Draugai dingo greitai. „Tomai, tu visada dugne“. „Tomai, susitiksime kada nors“. Tas „kada nors“ taip ir neatėjo. Mama pasakė tik vieną sakinį: „Pats išvažiavai. Pats ir tvarkykis“. Ir daugiau nebeskambino. Kartą naktį pasibeldė. Kaimynas, senas senukas apie septyniasdešimt penkerius, atnešė dėžę su lėkštėmis ir dviem antklodėmis. — Mums jau nereikia. Imk.
