Nuoroda į programėlę 👉
😢 Lietuvoje buvau slaugytoja… o čia, Vokietijoje, senelių namuose plaunu grindis 😭❤️ Sunkiausia – kai žiūriu į veidrodį ir savęs nebepažįstu. Mane vardu Gabrielė Petrauskaitė. Man 29 metai. Iš Kauno, Lietuvos. Prieš dvejus su puse metų persikėliau į Vokietiją, netoli Berlyno, tikėdamasi dirbti slaugytoja. Maniau, viskas bus paprasta. Sakiau sau, kad mano diplomą pripažins. Kad dirbsiu ligoninėje. Kad galėsiu apmokėti mamos gydymą. Ir kad šeima manimi didžiuosis. Palikau Lietuvą ir palikau mamą vieną. Jai 64 metai, jau turi širdies problemų. Oro uoste ji paėmė mane už rankos ir paklausė: — Gabriele… ar tikrai Vokietijoje dirbsi slaugytoja? — Ten bus geriau? Aš atsakiau: taip. Ir kad kai viskas susitvarkys, parsivešiu ją pas save. Atvykau į Vokietiją su diplomu, viltimi ir planais. Bet realybė buvo daug sunkesnė. Kad Lietuvoje įgytą slaugytojos diplomą pripažintų Vokietijoje, reikia pereiti ilgą procesą. Pirmiausia reikia B2 lygio vokiečių kalbos, tada prasideda diplomo pripažinimo procedūra. Kartais reikia atlikti adaptacijos praktiką arba laikyti papildomus egzaminus. Visas procesas gali užtrukti 1–2 metus, o kartais ir ilgiau. Ir kainuoja kelis tūkstančius eurų: vertimai, mokesčiai, kursai. O gyventi iš ko nors reikia. Todėl pradėjau dirbti senelių namuose. Rūpinuosi pagyvenusiais žmonėmis. Padedu jiems valgyti. Keičiu sauskelnes. Valau kambarius, vonios kambarius ir koridorius. Dirbu po 10–12 valandų per pamainą, dažnai naktimis ar savaitgaliais. Atlyginimas maždaug 14–16 eurų už valandą. Po mokesčių lieka apie 1900–2200 eurų per mėnesį. Atrodo daug… kol nepradedi visko mokėti. Kambario nuoma netoli Berlyno – 700–900 eurų per mėnesį. Maistas, transportas, sąskaitos. Lieka maždaug 400–500 eurų. Bet beveik visus pinigus siunčiu į Lietuvą. Kiekvieną mėnesį siunčiu mamai 700–800 eurų vaistams. Man pačiai beveik nieko nebelieka. Mama iki šiol Lietuvoje. Beveik kiekvieną vakarą kalbamės vaizdo skambučiu. Kartą ji pasakė: — Gabriele, kada grįši namo? — Vakar viriau cepel
