{{product.name}}
🤬😭 ŠI PRAGARO PROGRAMĖLĖ… AŠ JOS NEKENČIAU, KOL JI MŪSŲ NEIŠGELBĖJO 😭🤬 Mano vardas Lina Jankauskė, man 32 metai. Aš lietuvė 🇱🇹, kilusi iš Kauno, ir jau beveik ketverius metus gyvenu Prancūzijoje 🇫🇷 kartu su vyru ir mūsų dukra. Sąžiningai… tai buvo sunkiausi metai mano gyvenime. Ne todėl, kad Prancūzija — bloga šalis. Ne. O todėl, kad kartais gyvenimas taip sulaužo, kad tu tiesiog stovi ir nesupranti, kaip išvis dar laikaisi. Mes išvykome iš Lietuvos, nes ten jau nebuvo ateities. Sąskaitos. Skolos. Atlyginimai, iš kurių neįmanoma gyventi. Tada vyras pasakė: — „Lina, jei liksime — mes tiesiog nuskęsime. Prancūzijoje bent jau yra šansas išsikapstyti“. Mes pardavėme viską, ką galėjome, pasiėmėme seną lagaminą, ir išvykome. Mūsų dukra tada buvo maža. Ji žiūrėjo pro langą ir džiaugėsi kiekviena nauja vieta. — „Mama, žiūrėk, kaip gražu!“ O aš šypsojausi… ir apsimečiau, kad viskas yra kontroliuojama. Bet viduje buvo tik viena: baimė. Pirmieji mėnesiai Prancūzijoje buvo… pakeliami. Vyras įsidarbino statybose netoli Liono. Aš pradėjau dirbti — iš pradžių valymas, paskui mažas supermarketas. Mes nusipirkome išsimokėtinai seną Renault Clio. Mums tai buvo kaip žingsnis į priekį. Tarsi gyvenimas pradėtų tvarkytis. Bet tai truko neilgai. Vieną dieną atėjo laiškas. Paprastas. Iš mokesčių inspekcijos. Aš jį atidariau virtuvėje. Ir tiesiog sustingau. Paaiškėjo, kad dėl klaidos dokumentuose… mes kelis mėnesius buvome registruojami kaip žmonės be oficialaus darbo statuso. Perskaičiavimas. Baudos. Papildomi mokėjimai. Suma: beveik 11 000 eurų. Aš perskaičiau laišką tris kartus. Man atrodė, kad tai klaida. Bet tai nebuvo klaida. Tai buvo smūgis. Vyras iš pradžių tylėjo. Tada atsisėdo ir pasakė: — „Lina… mes to neištempsime“. Ir pirmą kartą jo akyse pamačiau ne nuovargį. O tuštumą. Jis pradėjo imti daugiau pamainų. Dirbo be poilsio dienų. Po 12–13 valandų. Grįždavo namo… atsisėsdavo virtuvėje… ir tiesiog žiūrėdavo į vieną tašką. Aš nešdavau jam maistą. Jis n
