👉👉👉
"Iš Londono virtuvės – į mano treniruočių salę" Mano vardas Dominykas, man 33 metai. Esu iš Rīgas, bet Londone gyvenu jau šešerius metus. Dirbau indų plovėju restorane centre. Pamainos prasidėdavo 16:00, o baigdavosi 4 ryto. Kartais ir vėliau. Visas vakaras ir naktis – nepaliaujamas srautas. Restoranas būdavo pilnas iki kraštų. Puodai, keptuvės, lėkštės skraidydavo iš visų pusių. Vandens temperatūra +45°C. Per pamainą – 15 kilometrų pėsčiomis nuo kriauklės iki stovo ir atgal. Pažinojau kiekvieną šios virtuvės centimetrą. Kiekvieną plytelę ant grindų. Kiekvieną garsą – aliejaus šnypštimą, indų žvangesį, virėjų šūksnius. Mano rankos būdavo raudonos, sausos, skilinėjančios. Prieš miegą pasitepdavau kremu, bet kitos pamainos metu jos vėl tapdavo kietos ir šiurkščios. Jei atsilikdavau – šefas rėkdavo: „Faster, Dominykas!“ Nepykom ant jo. Jis tiesiog norėjo, kad restoranas veiktų. Supratau jį. 4 ryto išeidavau iš restorano. Londonas miegojo. Kelias namo užtrukdavo dvi valandas. Mėgau vaikščioti pėsčiomis per visą miestą. Tai buvo mano laikas. Tuščios gatvės, drėgnas oras, žibintų šviesa ant šlapio asfalto. Mieste likdavau tik aš. Žiūrėdavau į vitrinas, į miegančius namus, į retas mašinas. Kvėpavau šiuo miestu. Jaučiau jį. Žinojau: vieną dieną čia pasiliksiu ne kaip indų plovėjas, o kaip žmogus, kuris kuria kažką savo. Dienomis miegodavau. 6 m² kambaryje. Name buvome dar 8 žmonės. Beveik nekalbėdavome vieni su kitais – visi dirbdavome skirtingomis pamainomis. Kartais pabusdavau ir girdėdavau, kaip kažkas gamina virtuvėje. Kvepėdavo česnaku ir duona. Gulėdavau ir žiūrėdavau į lubas. Galvodavau: „Ar čia viskas?“ Turėjau svajonę – nuosavą treniruočių salę. Ne didelį klubą su veidrodžiais ir sulčių baru. Mažą salę saviems žmonėms. Tokiems kaip aš. Tiems, kurie atėjo iš niekur ir nori pakeisti save. Kad kvepėtų geležimi ir prakaitu. Kad grotų muzika. Kad matyčiau, kaip žmonės tampa stipresni – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kartais sustodavau prie sporto prekių pard
