Tomas Jankauskas — крутилось 1 дн, охват 91

{{product.name}}

MAN 27. KORTELĖJE 520 € MAN SKAMBINA IR SAKO: „RYTOJ PERDUOSIME BYLĄ Į INKASSO“. IR VISA TAI DĖL SPORTO SALĖS 👇 Sveiki. Mano vardas Tomas Jankauskas, man 27. Aš gimiau Lietuvoje, bet jau 8 metus gyvenu Vokietijoje. Kai man buvo 19, mes persikėlėme čia visa šeima. Tėvas rado darbą statybose, mama įsidarbino valymo darbuose. Iš pradžių buvo sunku. Nauja kalba. Nauja šalis. Nauji žmonės. Aš mokiausi, tuo pačiu dirbau papildomai, bandžiau kažkaip atsistoti ant kojų. Laikui bėgant tėvai grįžo atgal į Lietuvą, o aš nusprendžiau pasilikti. Taip ir likau gyventi Vokietijoje. Mano gyvenimas ne visada ėjo sklandžiai. Anksčiau su tėvais buvo nuolatiniai konfliktai. Mes dažnai ginčydavomės dėl pinigų, dėl darbo ir dėl to, kad aš „nieko rimto neplanuoju“. Vienu momentu aš tiesiog susirinkau daiktus ir išėjau gyventi atskirai. Išsinuomojau mažą studiją Berlyno pakraštyje. Pradėjau gyventi vienas. Radau darbą sandėlyje netoli Berlin Brandenburg oro uosto. Internetinės parduotuvės sandėlis. Darbas nebuvo pagal mano specialybę, bet buvo stabilus. Taip jau prasidėjo penkti metai. Darbas — pamainos. Pakrovimas. Skeneris. Paletės. Po darbo paprastai važiuodavau namo. Kartais užsukdavau į Lidl arba REWE nusipirkti ko nors pavalgyti. Vakare — kompiuteris. Kartais žaidimai. Kartais Netflix. Taip ir gyvenau. Be didelių planų. Tiesiog diena po dienos. Tuo laikotarpiu atsirado mergina. Susipažinome per Tinder. Kažkaip greitai radome bendrą kalbą. Aš stengiausi. Buvau dėmesingas. Palaikiau ją, kur galėjau. Laikui bėgant nusprendėme gyventi kartu. Ji taip pat dirbo sandėlyje, bet kitoje pamainoje. Atrodė — viskas rimta. Iš pradžių viskas buvo normalu. Bet kiekvieno mėnesio pabaigoje prasidedavo ta pati problema. Pinigai. Berlynas — ne pats pigiausias miestas. Ypač nuoma. Ji labai norėjo gyventi arčiau centro. Galiausiai radome butą. Nedidelį dviejų kambarių variantą. Nuoma — 1 200 € per mėnesį. Plius komunaliniai — apie 200 €. Ir dar depozitas — bev