👉👉👉
Šiandien vos nenužudžiau savo geriausio draugo… 😭🐶 Na… beveik. Perskaitykite patys… ——— Mano vardas Eglė Jankauskienė. Man 28 metai. Gyvenu viena Amsterdame, Nieuw-West rajone. Dirbu, moku nuomą, draudimą ir sąskaitas, stengiuosi kiekvieną mėnesį bent šiek tiek pinigų atsidėti į šalį. Prieš šešerius metus iš Lietuvos persikėliau į Nyderlandus kartu su tuometiniu savo vaikinu. Jis čia gavo darbą, todėl nusprendėme pabandyti pradėti naują gyvenimą Amsterdame. Pirmuosius kelerius metus viskas klostėsi gerai. Nauja šalis, naujas miestas, naujas butas, ateities planai. Tačiau po kelerių metų mūsų santykiai nutrūko. Jis nusprendė grįžti į Lietuvą. O aš likau Nyderlanduose. Tuo metu jau turėjau darbą, susiradau draugų ir susikūriau savo gyvenimą. Grįžimas į Lietuvą būtų reiškęs, kad man vėl tektų viską palikti ir pradėti nuo nulio. Tačiau tas laikotarpis buvo nepaprastai sunkus. Turėjau išmokti gyventi viena, savarankiškai mokėti už būstą ir spręsti visas problemas be žmogaus, su kuriuo tiek metų kūriau bendrą ateitį. Būdavo vakarų, kai grįždavau namo ir klausdavau savęs, ar tikrai pasielgiau teisingai nusprendusi čia pasilikti. O prieš trejus metus mano gyvenime atsirado jis. Pasiėmiau šunį iš prieglaudos. Pavadinau jį Airiumi. Jis ramiai sėdėjo šiek tiek atokiau nuo kitų šunų. Jo kailis buvo pilkai rudas, letenos didelės, o akys tokios liūdnos, kad vos nepradėjau verkti. Pritūpiau priešais jį ir ištiesiau ranką — o jis tiesiog padėjo ant jos galvą. Ir to pakako. Supratau, kad parsivešiu jį namo. Nuo tos akimirkos mūsų jau buvo du. Jis visada laukdavo manęs prie durų. Net ir po pačių sunkiausių darbo dienų. Galėdavau grįžti vėlai, pavargusi, alkana ir kartais vos sulaikanti ašaras, tačiau Airis vis tiek stovėdavo prie durų, vizgindavo uodegą ir žiūrėdavo į mane taip, lyg pagaliau būčiau grįžusi namo po kelis mėnesius trukusios kelionės. Būdavo vakarų, kai užsidarydavau vonioje ir verkdavau, kad niekas manęs negirdėtų. Išskyrus jį. Jis atsisėsdavo
