👉
AŠ NESIGĖDIJU, KAD BUVau „BLOGA“ MOTINA..😅 Mano vardas Gabija. Man 30 metų. Gimiau Lietuvoje, mažame mieste netoli Kauno. Penkerius metus gyvenau Europoje — mieste, apie kurį svajojau dar paauglystėje: Berlyne. Rajonas buvo pigus, triukšmingas, atšiaurus. Tačiau tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau pradėti naują gyvenimą. Atvykau čia dėl meilės. Dėl istorijos, kuri taip ir netapo realybe. Visi aplink man sakė: — Europoje vyrai atsakingi — Europoje moterys turi galimybių — Čia kitoks gyvenimas Tačiau mano „galimybės“ baigėsi po metų. Mano partneris tiesiog pasakė: „Aš nepasiruošęs būti tėvu. Spręsk pati.“ Ir išėjo. Palikdamas mane nėščią, vieną, svetimoje šalyje, be palaikymo, be šeimos, be plano. Aš viena auginu sūnų. Jo vardas Mantas. Jam 6 metai. Kiekviena mano diena — tarsi pagal grafiką: 06:00 — Mantas dar miega, aš tyliai ruošiuosi 07:00 — vedu jį į mokyklą 08:00 — važiuoju į darbą Dirbu logistikos centro sandėlyje. Prekės ir medžiagos: buitinė chemija, valikliai, dėžės, padėklai, tara, pakuotės, prekės. Rankos — nuospaudotos. Nugarą skauda kiekvieną dieną. Ir kiekvieną naktį galvoje sukasi viena mintis: „Tu ne mama. Tu tik robotas, kuris bando išgyventi.“ Vieną kartą Mantas paklausė: — Mama, kodėl visi turi tėtį, o aš neturiu? Aš nusišypsojau ir pasakiau: — Todėl, kad tu turi stipriausią mamą pasaulyje. Ir nuėjau į kitą kambarį, kad jis nematytų mano ašarų. Praėjęs penktadienis buvo ypač sunkus. Šaltas vėjas plakė veidą. Rankos drebėjo iš nuovargio. Galvoje sukosi viena mintis: „Kiek dar aš taip ištversiu?..“ Namuose — Mantas. Jis pribėgo prie manęs su piešiniu: — Mama, aš nupiešiau mus. Mes plaukiame prie jūros. Kada važiuosime? Viduje kažkas nutrūko. Neturėjau pinigų: nei naujiems batams, nei poilsiui, nei jūrai. Atsiguliau ant sofos ir pradėjau slinkti telefoną — tiesiog tam, kad „išjungčiau galvą“. Žaidimo reklama. Dar viena. Tada — žmonių komentarai su išmokėjimų ekrano kopijomis. Aš nusijuokiau: „Pasakos. Apgaulė. Melas.“ Bet ga
