{{product.name}}
AŠ SUŽINOJAU TIESĄ APIE TAI, PER KĄ PRAĖJO MANO VAIKINAS… IR TĄ AKIMIRKĄ SUPRATAU, KODĖL JIS TAIP APSĖSTAS SAVO PROGRAMĖLĖS 😢 Mano vardas Lina, man 28 metai. Aš esu kilusi iš Lietuvos, iš nedidelio miesto Kauno. Dabar jau beveik 8 metus gyvenu Londone. Kartais aš iki šiol prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą čia atskridau. Mano šeima niekada nebuvo turtinga. Mama dirba slaugytoja, tėtis visą gyvenimą dirbo sandėlyje. Bet jie visada man sakydavo vieną dalyką: — Jei turi galimybę mokytis — pasinaudok ja. Kai man buvo 20, aš įstojau į University of Greenwich į tarptautinės logistikos fakultetą. Mano šeimai tai buvo didžiulis įvykis. Tėvai tiesiogine prasme rinko pinigus po trupinį, kad padėtų man pradėti gyvenimą Londone. Aš gyvenau mažame kambaryje Lewisham rajone, vakarais dirbau kavinėje, kad galėčiau susimokėti už maistą ir transportą. Kartais pinigų užtekdavo tik makaronams ir pigiai kavai. Bet tada man atrodė — tai vis tiek geriausias gyvenimas, apie kurį galėjau svajoti. Būtent ten aš susipažinau su Džunu. Jo vardas Jun Park. Jis kilęs iš Pietų Korėjos, iš Tegu miesto. Mes susipažinome universiteto bibliotekoje. Aš sėdėjau su nešiojamuoju kompiuteriu ir bandžiau suprasti vieną sudėtingą logistikos užduotį. Jis sėdėjo šalia ir rašė kodą. Aš prisimenu, kaip jis tada atrodė — visiškai susikaupęs, su ausinėmis ir puodeliu šaltos kavos šalia. Vienu momentu jis paklausė: — Tu irgi nesupranti šios užduoties? Mes nusijuokėme. Taip ir pradėjome bendrauti. Jis studijavo Computer Science. Ir labai greitai tapo aišku, kad programavimas — tai jo tikroji aistra. Jis galėjo valandų valandas pasakoti apie kodą, apie naujas technologijas, apie tai, kaip kuriamos programėlės. Po kelių mėnesių jis pradėjo manimi rūpintis. O paskui mes pradėjome susitikinėti. Bet tikrąją Džuno istoriją aš sužinojau daug vėliau. Vieną vakarą, kai mes jau buvome kartu beveik metus, jis papasakojo man tiesą. Jo tėvai pardavė automobilį ir užstatė namą, kad galėtų išsiųsti jį studijuoti
