{{product.name}}
🤬😭 PRAKEIKTA PROGRAMĖLĖ, KURI IŠTRĖMĖ MUS IŠ PATIES DUGNO 😭🤬 Mano vardas Lina Jankauskė, man 32 metai. Esu lietuvė 🇱🇹, kilusi iš Lietuvos, ir jau beveik ketverius metus gyvenu Nyderlanduose 🇳🇱 kartu su vyru ir mūsų dukra. Sąžiningai… tai buvo sunkiausi metai mano gyvenime. Ne todėl, kad Nyderlandai būtų bloga šalis. Ne. O todėl, kad gyvenimas kartais sulaužo taip, kad tiesiog stovi ir nesupranti, kaip dar apskritai kvėpuoji. Mes išvykome iš Lietuvos, nes ten jau nebuvo ateities. Sąskaitos. Paskolos. Algos, už kurias gėda. Tada vyras pasakė: — „Lina, jei čia liksime — mes tiesiog nuskęsime. Nyderlanduose bent jau yra šansas pabandyti gyventi normaliai“. Mes pardavėme seną Fiat Punto, sudėjome kelias kuprines ir išvykome. Mūsų dukra tada buvo dar maža. Ji visą kelią klausė: — „Mama, kada važiuosime namo?“ O aš glostydavau jos galvą ir šnibždėdavau: — „Greitai, saulute…“ nors viduje supratau — galbūt mūsų namų jau nebeliko. Pirmieji mėnesiai buvo pakeliamai. Vyras įsidarbino sandėlyje prie Eindhoveno. Aš pradėjau dirbti — pirmiausia valymas, vėliau parduotuvė. Mes išsinuomojome mažą butą. Seną. Šaltą. Su pelėsiu kampuose. Vyras keldavosi penktą valandą ryto, greitai išgerdavo kavos ir išeidavo. Grįždavo vakare — patinę rankos, akmeninis nugara, tuščias žvilgsnis. Jis dirbo 11–12 valandų, tempė paletes, dėžes, tonas svetimo prekių. Mačiau, kaip jis be vakarienės krisdavo į lovą, o ryte viskas prasidėdavo iš naujo: — „Kelkis… reikia dirbti“. Ir aš taip pat degiau. Darbe — minios žmonių, triukšmas, netikri šypsniai. Moterys su Louis Vuitton krepšiais, su Prada akiniais, su iPhone’ais, kurie kainuoja brangiau nei mano mėnesinė alga. Jos juokėsi. Kalbėjo apie atostogas, restoranus, gyvenimą. O aš stovėjau prie kasos ir galvojau: „Kada aš pradėsiu gyventi, o ne tik išgyventi?“ 😞 Ir tada viskas sugriuvo. Naktinė pamaina. Vyras tempė paletę — ir staiga sulinko. Pasakė, kad nugarą kažkas „spragtelėjo“. Galvojo — praeis. Nepraėjo. Po savaitės jis jau negalėjo
