ltbambino.website
🤬😭 PRAKEIKTA PROGRAMĖLĖ, KURI IŠTRAUKĖ MUS IŠ PATIES DUGNO 😭🤬 Mano vardas Lina Jankauskė, man 32 metai. Esu lietuvė 🇱🇹, kilusi iš Kauno, ir jau beveik ketverius metus gyvenu Nyderlanduose 🇳🇱 kartu su vyru. Atvirai… tai buvo sunkiausi metai mano gyvenime. Ne todėl, kad Nyderlandai — bloga šalis. Ne. O todėl, kad gyvenimas kartais taip sulaužo, kad tu tiesiog stovi ir nesupranti, kaip apskritai dar kvėpuoji. Mes išvykome iš Lietuvos, nes ten jau nebebuvo ateities. Sąskaitos. Kreditai. Atlyginimai, dėl kurių gėda. Tada vyras pasakė: — „Lina, jei mes čia liksime — mes tiesiog nuskęsime. Nyderlanduose bent jau yra šansas pabandyti gyventi normaliai“. Mes pardavėme seną Fiat Punto, susikrovėme kelias tašes ir išvykome. Pirmieji mėnesiai buvo pakenčiami. Vyras įsidarbino sandėlyje prie Eindhoveno. Aš pradėjau dirbti — iš pradžių valymas, vėliau parduotuvė. Mes išsinuomojome mažą butą. Seną. Šaltą. Su pelėsiu kampuose. Vyras keldavosi penktą ryto, greitai išgerdavo kavą ir išeidavo. Grįždavo vakare — patinusios rankos, akmeninė nugara, tuščias žvilgsnis. Jis dirbo po 11–12 valandų, tempė paletes, dėžes, tonas svetimų prekių. Aš mačiau, kaip jis be vakarienės krisdavo į lovą, o ryte viskas prasidėdavo iš naujo: — „Kelkis… reikia dirbti“. Ir aš taip pat perdegiau. Darbe — minios žmonių, triukšmas, netikros šypsenos. Moterys su Louis Vuitton rankinėmis, su Prada akiniais, su iPhone, kurie kainuoja brangiau nei mano mėnesinis atlyginimas. Jos juokėsi. Kalbėjo apie atostogas, restoranus, gyvenimą. O aš stovėjau prie kasos ir galvojau: „Kada aš pradėsiu gyventi, o ne tiesiog išgyventi?“ 😞 Ir tada viskas sugriuvo. Naktinė pamaina. Vyras tempė paletę — ir staiga susilenkė. Pasakė, kad nugaroje kažkas „trakštelėjo“. Galvojo — praeis. Nepraėjo. Po savaitės jis jau negalėjo nei sėdėti, nei stovėti. Skausmas buvo toks stiprus, kad jis verkė 😢. Mano vyras. Kuris niekada neverkia. Ligoninė. Diagnozė. Užspaustas nervas. Disko problemos. Darbas — uždraustas. Kėlimai — u
